2026/07/23
Šį kartą norėčiau išsamiai pažvelgti į istorines priežastis, kodėl fortepijonas turi 88 klavišus. Fortepijono 88 klavišų (nuo A0 iki C8) priežastis slypi instrumento vystymosi istorijoje ir jo diapazono išplėtimo procese. 88 klavišų fortepijono įtvirtinimas yra sudėtingo muzikinių, techninių ir istorinių veiksnių sąveikos rezultatas.
Spustelėkite čia, norėdami laikyti fortepijono egzaminą
1. Ankstyvieji fortepijonai ir jų diapazono evoliucija
Ankstyvieji klavišiniai instrumentai
Fortepijono protėviai, tokie kaip klavikordas ir cembalas, iš pradžių turėjo tik apie keturių oktavų diapazoną (maždaug 50 klavišų). Palyginti su šiuolaikiniu fortepijonu, šie instrumentai turėjo ribotą diapazoną, o jų garso valdymo ir palaikymo galimybės taip pat buvo ribotos.
Kas yra klavikordas?
Klavikordas, atsiradęs Europoje apie XIV a., yra vienas iš fortepijono pirmtakų.
-
Charakteristikos: Garsas sukuriamas tiesiogiai smūgiuojant stygas su tangentinėmis plokštelėmis (mažomis metalinėmis ašmenimis).
-
Garso tūris labai žemas, todėl jis daugiausia naudotas asmeniniam praktikos ir kūrybos tikslams.
-
Gali atlikti vibrato (bebung), leidžiant išraiškingai moduliuoti toną purtant pirštus.
-
Naudotas tokių kompozitorių kaip Bachas XVIII a., bet palaipsniui prarado populiarumą vystantis fortepijonui.
Kas yra cembalas?
Cembalas, plačiai naudojamas XVI–XVIII a., yra dar vienas fortepijono pirmtakas.
-
Paspaudus klavišą, aktyvuojama mechanizmas, vadinamas „jack“, kuris plokštelės pagalba stygas paglosto plunksna arba plastiku.
-
Tokia konstrukcija riboja garso tūrio variaciją, suteikdama aiškų ir šviesų garsą.
-
Cembalai buvo plačiai naudojami Bacho ir Handelio laikais ir buvo esminiai baroko muzikai.
-
Nors jų naudojimas sumažėjo fortepijono išpopuliarėjimo laikais, jie vis dar naudojami istorinių atlikimų kontekste ar kai reikalingas unikalus tembras.
Baroko ir klasikinė muzika
Baroko laikotarpiu (XVII–XVIII a.) ir klasikinėje epochoje (pvz., Bacho, Mozarto) muzika buvo komponuojama gana siaurame diapazone. Klavikordo ar cembalo diapazonas buvo pakankamas, todėl instrumentų diapazono plėtra nebuvo skubi. Tačiau laikui bėgant kompozitoriai reikalavo plačiau diapazoną turinčių instrumentų, kas skatino fortepijono vystymąsi.
Spustelėkite čia, norėdami laikyti fortepijono egzaminą
2. Ankstyvieji fortepijonai turėjo priešingų spalvų klavišus
Istoriškai kai kurie ankstyvieji klavišiniai instrumentai turėjo klavišų spalvų išdėstymą priešingą dabartiniam. Norint suprasti, kodėl šiuolaikiniai fortepijonai turi dabartinę išdėstymą, pažvelkime į klaviatūros dizaino istorinę kaitą.
1. Ankstyvosios klaviatūros ir klavišų spalvos
-
Organa ir Portatyviniai organai (apie XIV a.) – kai kuriuose buvo juodi natūralūs klavišai ir balti papildomieji. „Pagrindiniai klavišai“ (dabartiniai balti) buvo juodi, o pusiau tonų klavišai (dabartiniai juodi) – balti. Tai galėjo būti dėl medienos, dažytos juodai, arba ebano naudojimo pagrindiniams klavišams.
-
Klavikordai ir ankstyvieji cembalai (po XV a.) – baltų ir juodų klavišų išdėstymas skyrėsi priklausomai nuo instrumento, tačiau vis dar buvo įprasta, kad juoda spalva buvo pagrindinė, o balta – antrinė.
2. Kodėl baltieji klavišai tapo standartiniai
-
Geriau matomi: Naudojant baltą dramblio kaulą ar medieną pagrindiniams klavišams, juos buvo lengviau matyti. Trumpesniems klavišams naudota tamsi mediena padėjo atlikėjams surasti pirštus.
-
Medžiagų kaina ir prieinamumas: Ebenas buvo retas ir brangus, todėl masinė gamyba buvo sudėtinga. Pigesnė mediena, tokia kaip klevas ar sicamos mediena, arba dramblio kaulas tapo pagrindiniais klavišais, o ebenas – antriniais.
-
Lengvumas groti: Ilgų klavišų (baltų) išdėstymas pagrindinėms natoms palengvino C-dur skalės atlikimą. Šis išdėstymas natūraliai atitinka rankos judesius, pagerinant atlikimo efektyvumą.
-
Bacho įtaka: Baroko muzikoje vis dažniau naudotos chromatines skalės, todėl reikėjo standartizuotos klaviatūros išdėstymo. Tokie darbai kaip Bacho „Well-Tempered Clavier“ skatino logišką ir vizualiai, ir muzikaliai patogią klaviatūrą.
3. Šiuolaikinė fortepijono išdėstymo tvarka
XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje baltų kaip pagrindinių ir juodų kaip antrinių klavišų išdėstymas buvo visiškai standartizuotas. Tai palengvino natų skaitymą ir pagerino matomumą didelėse koncertų salėse.
4. Išimtys
-
Reversiniai fortepijonai (Hoffmann fortepijonai): XIX a. kai kurie fortepijonai turėjo juodus pagrindinius ir baltus papildomus klavišus, tačiau jie niekada netapo įprasti.
-
Elektroniniai klavišai: Kai kurie šiuolaikiniai skaitmeniniai fortepijonai ir sintezatoriai leidžia keisti klavišų spalvas.
5. Santrauka
Ankstyvieji klavišiniai instrumentai kartais turėjo juodą kaip pagrindinį ir baltą kaip antrinį. Baltas kaip pagrindinis klavišas buvo praktiškesnis dėl matomumo, kainos ir grojimo patogumo. Iki XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios ši tvarka tapo standartu ir išliko iki šių dienų.
Spustelėkite čia, norėdami laikyti fortepijono egzaminą
3. Fortepijono vystymasis ir diapazono išplėtimas
XVII a. pabaiga – XVIII a. pradžia (fortepijono gimimas)
Fortepijonas buvo išrastas Bartolomeo Cristofori apie 1700 m. Jis įvedė plaktukų mechanizmą, leidžiantį atlikėjams kontroliuoti dinamiką, sukuriant pirmąjį klavišinį instrumentą, galintį išraiškingai valdyti garsumą. Ši naujovė išplėtė muzikos išraišką ir palaipsniui pakeitė klavikordą bei cembalą kaip pagrindinius klavišinius instrumentus.
XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia (klasikinės muzikos era)
Mozarto ir Beethoveno laikais fortepijonams padidėjo paklausa. Jų kūriniai reikalavo didesnio diapazono ir didesnės dinaminės kontrolės.
-
Mozarto laikai (~XVIII a. pabaiga): fortepijono diapazonas buvo apie penkias oktavas (60 klavišų), o itin žemi (A0–A1) ir aukšti (C7–C8) klavišai retai naudoti.
-
Beethoveno laikai (~XIX a. pradžia): diapazonas išplėstas iki maždaug šešių oktavų (72 klavišai), tiek žemi, tiek aukšti klavišai buvo dažnai naudojami.
XIX a. vidurys–pabaiga (Lisztas, Chopinas, romantinė era)
Romantikos kompozitoriai, tokie kaip Franz Liszt ir Frédéric Chopin, išplėtė fortepijono technines ir išraiškos galimybes. Kūriniai naudojo platų natų diapazoną, todėl atsirado apie septynių oktavų fortepijonai (85 klavišai), sudarantys pagrindą šiandieniniam 88 klavišų standartui.
4. 88 klavišų fortepijono įtvirtinimas
Steinway ir standartizacija
XIX a. pabaigoje Steinway & Sons tapo pirmaujančiu fortepijonų gamintoju. Jų 88 klavišų fortepijonai (~1870 m.) pasiūlė optimalų balansą, diapazoną ir garso kokybę, tapdami pasauliniu standartu.
Priežastys, kodėl 88 klavišai:
-
Fizinės ribos: žemesnės natos reikalavo labai ilgų ir įtemptų stygų, kurios sunkiai skambėjo aiškiai.
-
Aukštų natų ribos: aukštos natos galėjo skambėti metaliniu ir nepatraukliu tonu, ir muzikoje jos retai buvo reikalingos.
-
Muzikiniai aspektai: kompozicijose dažniausiai naudojami garsai rodo, kad 88 klavišai apima beveik visas muzikinio reikalingumo sritis. Romantikos kompozitoriai naudojo visą 88 klavišų diapazoną, papildomų klavišų beveik nereikėjo.
Spustelėkite čia, norėdami laikyti fortepijono egzaminą
5. Fortepijonai su daugiau nei 88 klavišų
Yra specialūs fortepijonai su 92 ar 97 klavišais (pvz., Bösendorfer Imperial), tačiau jie daugiausia naudojami kino kompozitoriams ar šiuolaikiniams muzikantams. Standartinei klasikiniai ir populiariai muzikai pakanka 88 klavišų.
-
Bösendorfer Imperial: 97 klavišai, pradedant nuo C0, suteikiantys gilesnį bosą.
-
Teikia turtingą rezonansą ir plačią žemųjų natų skalę.
-
Vertinamas tokių kompozitorių ir pianistų kaip Ferruccio Busoni ir Franz Liszt.
-
Ypatybės: rezonuojantis korpusas, sustiprinantis garsą visame fortepijone; Vienos stiliaus šiluma ir aiškumas; rankų darbo rėmas ir kruopščiai džiovinta eglės mediena geresniam garsui.
Santrauka
88 klavišų fortepijonas tapo standartu dėl muzikinių poreikių ir fizinių apribojimų pusiausvyros. XIX a. pabaigoje reikalingas muzikos diapazonas daugiausia susiformavo ties 88 klavišais, todėl tai tapo optimalus ir ilgalaikis standartas.
Spustelėkite čia, norėdami laikyti fortepijono egzaminą